- veršiukas
- 1 veršiùkas sm. (2) Š, Rtr, DŽ žr. 1 veršelis:
1. SD30, Sut, D.Pošk, L, KŽ Tokį gražų veršiùką atavedė karvė Klt. Veršiùką užsiauklėję buvom Grv. Kurgi manas vešiùkas Zt. Veršiùkams girdyti tinka sėmenys Všv. Pripranta karvė [žindyti], pasku ilgiasi veršiùko Sdb. I šiemet, i perniai veršiùkas (kasmet karvė veršiuojasi) Švnč. Veršiùkas išsipūtė, šonai skamba Kvr. Veršiùko [mėsą] tai rūkydavo, skani labai, kai išsirūko Pšš. Iš veršiùko [odos] tai jau nestiprios [naginės] Mšk. Veršiùkų kailiai būdavo brangūs, žydai pirkdavo Krž. Ant, žiūrėk tiktai, veršiùkai jau šokinėja K.Donel. Veršiukėlis Sut, N. Gana bus i veršiukẽliui šieno Dglš. ^ Paemi darbininką, jį reik kai veršiùką girdyti Klm. Nebliovęs veršiuku, nebaubsi jaučiu LTR. Laukas veršiukas per vartus žiūri (mėnulis) LTR.
2. ^ Keno veršiùkai, aby ma[no] teliukai Arm.
3. kanopinių gyvulių jauniklis: Autorius tvirtina, kad ji (briedė) atveda vieną, du, o kartais tris veršiukus EncIV682.
◊ jū́rių veršiukė̃lis zool. ruonis (Phoca): O ir sugavo dyvnai tinkleliais du jūrų veršiukėliu RD166.
Dictionary of the Lithuanian Language.